Pirmas fotoAntras foto
 
 
 
Diagnozė
Ar galima pasveikti?


Inkstų vėžio diagnozės nustatymas

Inkstai glūdi giliai organizme, todėl įprastai apžiūrint pacientą inkstų vėžio nustatyti neįmanoma. Kaip ir kitų vėžinių ligų atvejais, anksti nustačius inkstų vėžį, jo gydymas būtų sėkmingesnis ir būtų platesnės gydymo pasirinkimo galimybės. Gydytojas gali skirti įvairius tyrimo metodus inkstų vėžiui nustatyti, priklausomai nuo Jūsų patiriamų simptomų.Taigi kokie tyrimai Jūsų laukia, jei kyla įtarimų, kad sergate inkstų vėžiu.

Visi tyrimo būdai prasideda nuo atidaus Jūsų sveikatos būklės įvertinimo (fizinio organizmo ištyrimo) ir išsamaus Jūsų ankstesnių bei dabartinių sutrikimų aptarimo. Kadangi inkstų vėžys gali išplisti į kitas organizmo sritis, svarbu labai atidžiai įvertinti ligos simptomus. Gydytojas gali paskirti atlikti kai kuriuos ar visus toliau nurodytus tyrimus, siekdamas nustatyti Jūsų vėžinės ligos išplitimo mastą ir sudaryti gydymo planą. Dažniausiai atliekami toliau išvardyti tyrimai.

Šlapimo tyrimas. Dažniausias inkstų vėžio simptomas yra kraujo pasirodymas su šlapimu. Šlapimo tyrimas taip pat gali nustatyti kitus pokyčius, pavyzdžiui, šlapime atsiradusį baltymą ar vėžines ląsteles. Tiriant ligonį paprastai visada atliekamas šlapimo tyrimas. Atliekami mikroskopiniai ir cheminiai šlapimo tyrimai, kurie padeda nustatyti net nedidelį plika akimi nematomą kraujo ar kitų medžiagų kiekį. Maždaug pusei inkstų vėžiu sergančių pacientų nustatoma kraujo šlapime. Šlapimo mėginį tiriant mikroskopu (vadinamasis citologinis tyrimas), šlapime galima nustatyti vėžinių ląstelių.

Kraujo tyrimai. Atlikus bendrąjį kraujo tyrimą ir biocheminį kraujo tyrimą, galima nustatyti su inkstų vėžiu susijusių pokyčių. Labai dažnai nustatoma mažakraujystė (sumažėjęs raudonųjų kraujo ląstelių skaičius). Taip pat gali būti nustatoma vadinamoji eritrocitozė (padidėjęs raudonųjų kraujo ląstelių skaičius), kadangi kai kurie inkstų vėžiai gamina raudonųjų kraujo ląstelių gaminimąsi kaulų čiulpuose skatinantį hormoną (eritropoetiną). Kartais pasireiškia padidėjusi kepenų fermentų koncentracija kraujyje (dėl nežinomų priežasčių) ir hiperkalcemija (padidėjęs kalcio kiekis kraujyje).

Ultragarsinis tyrimas. Šio tyrimo metu naudojamos ultragarso bangos ir nustatoma, ar pakitusią inksto struktūrą lemia skysčio pripildyta cista ar auglys. Jeigu šlapime nustatoma kraujo, atliekamas ultragarsinis pilvo organų ištyrimas, ypatingą dėmesį atkreipiant į inkstus, šlapimtakius ir šlapimo pūslę. Paprastai prieš tyrimą jokio pasiruošimo nereikia, dažniausiai tyrimas nesukelia jokių nepatogumų. Naudojant ultragarso bangas, gaunamas vidaus organų vaizdas ir tokiu būdu gydytojui padedama nustatyti galimus auglius. Ant odos uždedamas daviklis, kuris skleidžia ultragarso bangas ir registruoja nuo vidaus organų atsispindėjusias bangas. Inksto auglių atspindėtos bangos sukuria echoskopinį vaizdą, kuris skiriasi nuo normalaus inksto audinio. Šis tyrimas gali būti naudojamas pirminei inksto auglio diagnozei nustatyti, taip pat gali būti naudingas išryškinant auglį, kai atliekama adatinė jo biopsija (žr. toliau apie biopsijos procedūrą).

Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas. Šis tyrimas atliekamas norint įvertinti, ar vėžys neišplito į plaučius. Jeigu nustatoma pakitusi krūtinės ląstos rentgenograma, gydytojas gali paskirti atlikti krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją (KT), kuri padeda tiksliau įvertinti pokyčius.

Kompiuterinė tomografija (KT). Tai modifikuotas rentgeninis tyrimas, kurį atliekant skirtingu kampu gaunami tam tikros organizmo srities vaizdai. Vėliau šie vaizdai sujungiami ir gaunami organizmo pjūvių vaizdai. KT tyrimas yra labai specializuotas rentgeninis tyrimas, kurio metu gaunami vidaus organų vaizdai ar labai tikslūs tam tikros organizmo srities pjūvių vaizdai. KT tyrimas yra vienas iš pirmiausiai pasirenkamų tyrimo metodų inkstų vėžiui tirti. KT tyrimas dažnai atliekamas, jeigu iš pradžių įprastu rentgeniniu tyrimu (pvz., atliktu dėl kitos priežasties) nustatomas auglys ar inksto audinio sutankėjimas, arba jeigu auglys apčiuopiamas iš išorės. KT tyrimas yra tikslesnis nei įprastas rentgeninis tyrimas. KT tyrimo metu gaunami plonų organo pjūvių vaizdai skirtingu kampu. Vėliau kompiuteris sujungia gautus vaizdus ir gydytojas gali įvertinti pakitimų dydį bei lokalizaciją. Siekiant gauti ryškesnius vidaus organų vaizdus, prieš tyrimą pacientui gali reikėti išgerti tam tikros kontrastinės medžiagos. Taip pat gali būti naudojama į veną leidžiama kontrastinė medžiaga. Paprastai atliekant KT tyrimą skausmo nejaučiama, tačiau į veną leidžiama kontrastinė medžiaga gali sukelti karščio pojūtį. Kai kuriems asmenims į veną suleidus kontrastinės medžiagos, gali pasireikšti alerginė reakcija, ypatingai tiems, kurie alergiški jodui. Priklausomai nuo to, kuri organizmo sritis bus tiriama, prieš procedūrą gali reikėti kurį laiką nevalgyti.

Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Tai kitas tyrimo metodas, kurio metu gaunami organizmo pjūvių vaizdai, tačiau naudojamas magnetinis laukas ir radijo bangos. MRT tyrimas yra labai specifinis tyrimo metodas, panašus į KT tyrimą, tačiau gali būti labiau tinkamas kai kurioms organizmo sritims vertinti. MRT tyrimo metu gaunami ryškūs tam tikro organo pjūvių vaizdai, ir gydytojas gali pasluoksniui įvertinti organo struktūrą. MRT tyrimas paprastai neskausmingas. Kadangi tyrimo metu naudojamas galingas magnetinis laukas, metalinių objektų (pavyzdžiui, klubo sąnario endoprotezą, širdies stimuliatorių ar metalines plokšteles) organizme turintys asmenys apie tai turi iš anksto pasakyti gydytojui ar MRT tyrimą atliekančiam personalui. Tyrimo metu pacientui gali reikėti ilgą laiką išgulėti ramiai, paprastai siauroje erdvėje, o tai kai kuriems asmenims gali būti sunku (pavyzdžiui, vengiantiems uždarų erdvių). MRT tyrimas dažnai atliekamas tais atvejais, kai KT tyrimas gali nepakankamai aiškiai pavaizduoti tam tikrą organizmo sritį.

Angiografija. Šis tyrimas atliekamas, siekiant įvertinti arterijų lokalizaciją ir funkciją. Paprastai į stambią kojos arteriją įvedamas kateteris, kuris įstumiamas į inksto arteriją. Į arteriją tuomet sušvirkščiama kontrastinės medžiagos ir gaunamas kraujagyslės vaizdas. Angiografijos metu galima gauti inksto auglį maitinančių kraujagyslių vaizdą, kuris gali padėti chirurgui tiksliau suplanuoti operaciją. Angiografija taip pat gali padėti diagnozuoti inksto vėžį, kadangi auglį maitinančios kraujagyslės paprastai atrodo kitaip nei normalios inksto kraujagyslės.

Pozitronų emisijos tomografija (PET). Tai labai specifinis diagnostinis tyrimo metodas, kurio metu remiantis tam tikrais ląstelių veiklos rodikliais gaunama informacijos apie vėžio išplitimo mastą. PET tyrimas paprastai atliekamas diagnozuojant krūties, storosios ir tiesiosios žarnų, kiaušidžių vėžį, limfomą, plaučių vėžį, melanomą bei galvos ir kaklo srities vėžį. PET tyrimo panaudojimas inkstų vėžiui diagnozuoti vis dar tiriamas. Kitaip nei KT ir MRT tyrimų metu (kai gaunamas vidaus organų ar kitų organizmo struktūrų vaizdas), PET tyrimo metu vaizdai gaunami analizuojant su ląstelių medžiagų apykaita susijusius cheminius ir fiziologinius pokyčius. Tai labai svarbu, kadangi ląstelių cheminių ir fiziologinių pokyčių dažnai atsiranda anksčiau nei galima pamatyti struktūrinius audinių pokyčius. Taigi, PET tyrimas gali padėti atskirti gerybinį auglį nuo piktybinio ir padėti gydytojui įvertinti išplitusio vėžio stadiją. Atlikus PET tyrimą taip pat galima įvertinti, ar skirtas gydymas yra veiksmingas, ar ne. PET tyrimas gana dažnai atliekamas kartu su KT ir MRT tyrimais.

Cistoskopija. Tai tyrimo metodas, kurio metu įvertinamas vėžio išplitimas šlapimo pūslėje ir šlaplėje. Šio tyrimo metu pro šlaplę į šlapimo pūslę įvedamas specialus teleskopas su lęšiais ir šviesos šaltiniu.

Kaulų skenavimas. Šio tyrimo metu į veną sušvirkščiamas nedidelis radioaktyvaus preparato kiekis; šis preparatas su krauju patenka į kaulus ir tokiu būdu galima nustatyti į kaulus išplitusį vėžį. Kaulų skenavimo tyrimas atliekamas norint patikrinti, ar vėžys neišplito į kaulus. Iš pradžių nedidelis specialaus radioaktyvaus preparato kiekis sušvirkščiamas į veną. Šis preparatas patenka į kaulus ir kaupiasi tose srityse, kuriose kaulinis audinys yra aktyviausias. Tyrimo metu galima nustatyti tiek vėžines, tiek nepiktybines kaulų ligas, tačiau remiantis vien tik šiuo tyrimu negalima atskirti vėžio nuo kai kurių kitų ligų (pavyzdžiui, artrito). Todėl gali reikėti atlikti kitus tyrimus, pavyzdžiui, rentgeninį ar KT tyrimą.

Biopsija. Jeigu atlikus diagnostinius tyrimus, yra aiškus klinikinis įtarimas, kad inksto auglys piktybinis, inkstas nedelsiant bus pašalinamas chirurginiu būdu (atliekama nefrektomija). Jeigu diagnostinių tyrimų rezultatai neaiškūs, gali būti atliekama biopsija. Šios procedūros metu paimamas nedidelis auglio audinio mėginys, kuris ištiriamas ir nustatoma, ar jis gerybinis, ar piktybinis.

Yra keletas inksto biopsijos atlikimo būdų, tačiau dažniausiai atliekama procedūra, kuri vadinama adatine aspiracija arba adatine biopsija. Jos metu tikslumui užtikrinti naudodamas ultragarsinį ar KT tyrimą, gydytojas pro odą tiesiai į auglį įduria ilgą ploną adatą ir paima audinio mėginį. Paprastai ši procedūra nesukelia nepatogumų.

Vėliau gydytojas patologas pro mikroskopą ištiria gautą audinio mėginį, siekdamas nustatyti, ar auglys gerybinis, ar piktybinis. Jeigu nustatomas piktybinis auglys, gydytojas patologas taip pat gali patikslinti histologinę jo sandarą arba ląstelių tipą. Jeigu nustačius inksto auglį kartu randama ir išplitusių metastazių, vietoje inksto biopsijos galima atlikti metastazės biopsiją. Tai gali būti rekomenduojama siekiant sumažinti kraujavimo pavojų tais atvejais, kai metastazės sritis yra lengviau pasiekiama nei inkstas.